Žindymo kelias: patirtis ir MOMisWOW gimimas
Jau besilaukdama tvirtai žinojau, kad… žindysiu! Žindysiu ir net negaliu svarstyti kitų pasirinkimų (ech, tas pirmakartės mamos perfekcionizmas). Tad ruošiausi, skaičiau, nagrinėjau, žiūrėjau, klausiau ir viską į save gėriau. Paskutinėmis nėštumo savaitėmis prasidėjo mano tobulos rutinos griovimas ir panika.
"Pati negimdysi"
„Pati negimdysi” – sako man gydytoja ir nerūpestingai sklaido kalendoriaus lapelius, vardindama man galimas gimimo dienas. Iš kabineto išėjau supanikavusi – gi žindyti bus daug sunkiau po Cezario pjūvio operacijos…
Mano mažoji matyt, dar būdama pilve, priėmė mano pasiryžimą žindyti bet kokia kaina ir žindo puikiai nuo pirmo karto. Ligoninės personalas ploja rankomis ir man per pečius, kad mamai pavyksta žindyti pačiai. Bet, teisybės dėlei, paminėsiu, kad greičiausiai mano genetika iš tų, kuri, užsispyrus, išmaitintų pusę kaimo ir pienas plūdo upėmis dar nuo 20 nėštumo savaitės. Tad gaunam leidimą važiuoti namo.
Žindo ir žindo, ir žindo...
Ir namuose aš staiga suprantu, kad aš nieko nesuprantu. Mano vaikas nenori gulėti vienas, ji KĄ TIK pažindo ir VĖL PRAŠO, muistosi, kniurksi, verkia, zirzia. Ji žindo ir žindo, ir žindo, o aš scrolinu visas žindymo konsultančių paskyras, kol randu, kad… mano. Vaikas. Greičiausiai. Yra. Tiesiog. Jautrus. Vaikas. Ir greičiausiai norės žįsti „dažniau” (taaaip, žindymo konsultantės vartojo terminą „dažniau” nors man priimtinesnis buvo „nuolat”). Ir čia aš netrunku įsitikinti, kad taip ir yra.
Taip kruopščiai mūsų rinktame vežimėlyje ji neguli, o jei guli – tai rėkia ir aš visa suplukusi lekiu su juo namo. Lovytėje, kurią apkaišiau gražiausiais pataliukais, ji neguli, nes „mums reikia pažįsti”. Vietoj maudynių, kurį laiką naudojau „pirato dušą” kritinėms kūno vietoms nuprausti ir mano plaukai šampūną matydavo maždaug kas 5 dienas, nes nuo verkimo mūsų vaikas nebeįkvėpdavo. Kelionės ir auto kėdutė buvo velnio neštas ir pamestas išmislas, kuris visiškai nederėjo su poreikiu būti KUO ARČIAU KRŪTIES, o tobulu atveju – ir su krūtimi burnoje.
Romantiškai sėdint parke su "triusikais"
Ir kaip tik aš nesu žindžiusi. Kokiose tik vietose neteko. Esu ir suknelę pasikėlus sėdėjusi su apatiniais ant nuošalesnio suoliuko, nes pagal mano planą, tada turėjo miegoti. Bet mažosios planas pasikoregavo, ir ką? Ir nieko, ir sėdėjau ir galvojau, kodėl niekam neateina mintis į gražią suknelę įsiūti užtrauktukų? Arba į patogų džemperį? Va taip, visai ne romantiškai sėdint parke su „triusikais” gimė mintis pradėti MOM is WOW.
Ilgai dar nešiojausi šitą idėją, ilgai ieškojau, bandžiau, testavau audinius, dizainus, užtrauktukų ilgius, spalvų derinius. Ir paskatinta kitų mamų, išdrįsau pasiūlyti ir Jums. Ir jeigu Jums niekada neteks žindyti parke su suknele ją pasikėlus iki pažąstų, tikiuosi, kad prie to būsim prisidėję ir mes – MOM is WOW.
Linkėjimai, WOW Mamos!
